Prisijaukinti Škotiją? Almost there!

Bijau, kad man čia patiks labiau nei galvojau iš pradžių! Galbūt kalbėsiu kitaip kai pagaliau prasidės paskaitos ir šiaip nusistovės gyvenimo rimtas, bet kol kas drąsiai sakau, kad pastarosios dienos buvo tikrai vienos įspūdingesnių :)

Universiteto orientation week realiai pasakė tik tiek, kad artimiausias dvi savaites turėtume tikėtis įvairiausio plauko problemų su registracija, kursų pasirinkimais, tvarkaraščių derinimu ir panašiais reikaliukais, todėl "štai jum grafikas kada ir kur galite ateiti skųstis". Aš, pvz, jau ryt nuo pat ryto turėčiau eit į paskaitas, bet a) nežinau, kur jos vyksta (nėra patvirtintų tvarkaraščių) b) apskritai iš 3 dalykų, kuriuos mokysiuos žinau tik 2 c) vienintelis žmogus, galintis padėti mano asmeninio tvarkaraščio klausimais atostogauja iki kito pirmadienio. Nicer dicer. Bet kadangi aš ne vienintelė tokia plaukiojanti, tai, matyt, nėra jokio reikalo panikuoti. Juolab, kad ir be paskaitų tikrai yra ką veikti!

Nežinau kodėl, bet kaip čia visi myli tarptautinius studentus! Oficiali tarptautinių studentų sąjunga organizuoja kassavaitines šokių ir kalbų pamokas, pub'ų vakarus (kur maistais for free (!), o gėrimam nerealios nuolaidos), filmų vakarus, o savaitgaliais - keliones po Škotijos tyrus. Be to, yra gauja vietinių studentų kurie tiesiog savo iniciatyva kviečiasi naujai atvykusius tarptautinius studentus pas save į butus ir ten rengia visokio plauko vakarus. "Jaukus pasisedėjimas su gitarų muzika ir škotiškos poezijos skaitymais? Kiek žmonių? 50+? Aah, mano miegamasis tam kaip tik!!". Arba "Ei, atlėkit pas mane, darysiu Haggis! Kaip tik netyčia paruošiau kiek daugiau nei 40 porcijų!" Išprotėję tie vietiniai, ne kitaip.

Haggis, tarp kitko, yra tradicinis škotiškas patiekalas, turintis labai tragišką reputaciją ir apipintas įvairiausiais mitais, kokio jis iš tiesų yra skonio. Nes kai išgirsti, kad teks valgyt kažką sulipdyto iš avies širdies, kepenų, plaučių ir skrandžio, labai greitai gali įsivaizduoti, kaip į visa tai sureaguos tavo skonio receptoriai. Vis dėlto nėra taip baisu. Lyg valgytum aštrios mėsos skonio grikius.

Kad ir kaip būtų, į visą tą neįmanomą daugybę renginių eini ne tam, kad užsidėtum pliusą, o būtent dėl naujų žmonių ir pažinčių. Aišku, jau pirmą vakarą spėjo atsibost ta pati tirada "Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu? Ką studijuoji?" (nors ir nebūtinai ta tvarka), o kai kurie dar ir dabar sunkiai ištaria tavo vardą, bet teigiamų emocijų pasisemi tiek, kad mainias tikrai mielai kad ir dar 50 kartų paaiškintum, jog "ne, aš nesu Dovana iš Latvijos". Šiaip drįsčiau sakyti, kad man žiauriai nuskilo. Erasmus studentų šį semestrą nėra tiek jau daug - apie 80, todėl mūsų visi renginiai vyksta ne atskirai, o kartu su kitais tarptautiniais studentais. Ką tai reiškia? O gi tai, kad bandant ištarti tavo vardą liežuvį laužo ne tik europiečiai, bet ir krūvos amerikiečių, kanadiečių, australų, kiniečių, japonų, ar kitų egzotiškų kampelių gyventojų (Urugvajus, Meksika, Naujoji Zelandija, you name it). Nors ir Erasmus studentų kontingentas tikrai džiugina - dominuoja skandinavai (kuo tiesiog negaliu atsidžiaugt!) IR nėra nė vieno ispano, nors visi, kas bent kiek turėjo reikalų su Erasmus, sakė, jog jų būna tiesiog gaujos. Cha, nežinot kur važiuot, tai ir tylėkit! ;D

Peškom Glazgo išvaikščiot dar nespėjau, bet savo namų ir universiteto apylinkes žinau jau visai neblogai. Pareinu namo jau ir be žemėlapio. Pasigyriau vadinasi. Nors turas po miestą autobusu pakuždėjo, jog pažįstu vis dėlto ne tokią jau didelę miesto dalį - dar tik savaitė čia, bet nežinau, kaip reiks viską aplankyt. Viską, aha. Maksimalisto vaidmenį jau, panašu, įvaldžiau ;D

Be visų informacinių renginukų universitetas organizavo ir kelionę į Edinburgą. Čia tokia Škotijos sostinė, you know. Miestas iš gražiųjų, negaliu nieko prikišt. Pakankamai kompaktiškas, galbūt dėl to ir atrodo kaip Škotijos koncentratas, nors epitetų prisijaukinęs dar ir kokių! "Kaip ir Roma, pastatytas ant 7 kalvų"  arba net "vadinamas Šiaurės Atėnais", cha. Aišku kadangi tai sostinė, įvairiausios suvenyrų parduotuvėlės ir kitos turistų pinigus gręžiančios atrakcijos neišvengiamos, bet vyrukai su kiltais ir dūdmaišiais ant kiekvieno gatvės kampo tikrai nuteikia pozityviai. Aš jau nekalbu apie miesto architektūrą ar tą legendinę, bene tūkstančio metų senumo pilį ant kalno su vaizdu kaip iš filmų. Visgi laisvo laiko bastymuisi po miestą turėjom vos kelias valandas, o per tiek laiko nieko nelieka kaip tik pabūti tipišku turistu, kaip išsireiškė viena danė, tai daug kas šiame mieste taip ir liko net nepaliesta. Ką darysi, reiks grįžt :)

Tiek įspūdžių šiam kartui mielieji, laukit update'o paskaitoms įsivaižiavus, nes numanau, kad tikrai bus ką papasakot!
Laikykit frontą Kaune kol manęs nėra,
Cheers!