Atostogos it is

Viskas. Su paskaitom baigta iki rugsėjo. Liko tik keli egzai. Aišku, žodis 'tik' čia skamba naiviai, žinant, kiek darbo laukia jiem ruošiantis, bet po savaitės gyvenimo bibliotekoj rašant eses, jaučiuosi nusipelnius bent trumpam apie tai negalvoti.

Pirmą atostogų savaitę Glasgow pasitiko nematytai saulėtu ir šiltu oru, todėl nereikėjo toli ieškoti, kaip gi čia nuo tų mokslų atsipalaidavus. Parkai su savo žaliom pievom tiesiog šaukte šaukė išsitiest ir apie nieką negalvojant, džiaugtis pavasariu. Kas mes tokie, kad prieštarautume, ar ne? 

Vaizdas gal ne itin vasariškai atrodo, kadangi medžiai vis dar nenusiteikę žaliuot, bet kvepėjo tikra vasara, nemeluoju. +20 laipsnsių vis dėlto ;] Ten fone, jei dar kas dar nesusipažino, mano univero pagrindinis pastatas. Oujė beibi 

St. Andrews trip

Buvau tokiam miestely St. Andrews. Dabar kai žiūriu nuotraukas, matau, kad miestas žiauriai gražus, bet kadangi tądien jis mus pasitiko itin škotišku oru, nelabai ir teko juo deramai pasigrožėti. Tokio lietaus ir uraganinio vėjo dueto nelinkėčiau niekam patirt. Kelis kartus tikrai pabijojau, kad nuneš koks gūsis. Jau net nekalbu apie nerimą dėl skėčio patvarumo. O drėgmę kauluose dar ir pargrįžus į Glasgow ilgai jaučiau. Anyways, nuotaikos buvo geros, todėl kelionę skaitom kaip vykusią.

St.Andrews yra universitetinis miestelis, pagrinde žinomas dėl 3 dalykų. Pirma, St. Andrews universitetas - vienas geriausių UK ir pats seniausias Škotijoj. Antra, čia išrastas golfas. Na, tas fancy žaidimas su lazdom. Trečia, čia susipažino pati nuostabiausiai fantastiška UK porelė princas William ir jo puikioji Kate. How awesome is that? Tikiuosi jaučiat ironiją, nes, ramiai, dar tikrai nepavirtau karališkos šeimos dievintoja. Ypač apsilankius čia. Golfo tematiką galima jausti suvenyrų parduotuvėlėse arba, na tarkim, užtikus golfo muziejų (dah), o vat tų dviejų balandėlių nuotraukos arba laikraščių iškarpos kabo kiekvienos parduotuvės ar kavinės vitrinoj. Šalia plakatų 'čia vyko jų pirmas pasimatymas', 'čia jie gerdavo kavą tarp paskaitų', 'čia pirkdavo laikraščius' ir t.t. Šiek tiek apgailėtina, bet ką padarysi. Net neabejoju, kad tokie plakatai ir nuotraukos pritraukia nemažas minias, o ko gi nepadarysi dėl tų minių, jei jau gyvenimas lėmė tau būti smulkiuoju verslininku, ar ne?

 Kad ir kaip būtų, miestelis tikrai įspūdingas. Nors dėl tragiško oro ir teko didžiąją dalį laiko slėptis kavinėse aš šiaip kokiuose požemiuose (true story), dedu pliusą ir sakau, kad omg kaip man patinka škotiški vaizdeliai.

St.Andrews katedros griūvėsiai ir kapinės

Vaizdas iš Katedros bokšto. Apačioj tos pačios kapinės, po dešiniu - jūra

Vaizdas nuo paplūdimio

Paplūdimys

Visiškai absurdiškai idiotiška beveik pilnos mano skandinaviškos šeimynos nuotrauka. Vietoj vokiečio po dešinę turėtų būtų dvi danės ;] Argi mes ne nuostabūs?

3 dalykai

Žinot per filmus kaip būna - pačioj pradžioj įmetamas koks nevykelis į visiškai naują ir nepažįstamą aplinką, jis pasimetęs nieko nesupranta, visko bijo ir siužetas sukasi apie tai, kaip jam sunku ir nejauku. Bet filmui įpusėjus pasiekiamas lūžio taškas, kai nebūtinai staigiai, bet pakankamai netikėtai herojus (note: iš nevykelio jis jau tapo herojumi) adaptuojasi ir labai demonstratyviai pradeda elgtis pagal visus čionykščius papročius ir tampa tikrų tikriausiu "vietiniu". Nesakau, kad aš dabar jaučiuos kaip koks Tomas Kruzas "Paskutiniame Samurajuje", bet kai einu per gatvę, galvą sinchronišku judesiu su visais kitais pėstukais pasuku jau į tą pusę, kurią reikia, o ne į visas keturias. Ir kai koks gerasis samarietis / lanktinukų dalintojas tragišku škotišku akcentu gatvėje paklausia, ar nenorėčiau paaukoti poros svarų Afrikos vaikams, vietoj to, kad išsprogusiom akim žiūrėčiau į jį ir tris kartus paprašyčiau pakartoti, ko jis iš manęs nori, aš nusišypsau ir jam dar nespėjus prasižioti mesteliu 'Sorry, dear. But have a nice day'. Aha, dabar puiki proga spjauti į veidą kalbininkams ir pasakyt: aš glazgėju.


Parkuose čia gyvena voverės. Užtat gatvėse naktimis laksto lapės. Užvakar viena tokia mane gerą gabalą kelio namo lydėjo. Juk dviese smagiau.

Bob Marley yra pasakęs: "Some people feel the rain, others just get wet". Turiu jam naujieną - škotiškas oras turi tokį ypatumą, kad lietaus ne tik nejauti, iš tiesų net neįtari jo esant, bet vistiek lieki šlapias. Nežinau, ar techniškai tai išvis gali vadintis lietumi - tiesiog stovi vanduo ore, o tu eidamas brauki jį kakta, renki plaukais ir pečiais. Neįmanoma įžiūrėt lietaus lašelių nei balose, nei pastatų fone, bet skruostais jauti ir užuodi, kad lyja. Pasakyk, kad ne kosmosas! Bet ne dažnai čia taip. Dažniausiai va taip:

People's Palace & Winter Gardens @ Glasgow Green

Taip kad sėkmės kasant sniegą, mielieji. Aš, tuo tarpu, toliau mėgausiuos savo +12 ;]
Cheers

Life's good

Report of glaswegian life, vol. 2.

Paskaitų turiu nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, todėl ketvirtadienio vakaras yra oficialus savaitgalio atidarymas. Tobula, kadangi būtent tada vyksta pub night'ai. Po darbo savaitės vėl pamatai visus pažįstamus veidus, išlindusius iš po knygų ar šiaip iš kokių pakampių. Ir vakaro tema paprastai būna ne 'ei, kaip sekės paskaitose', bet 'eeeeeei, ką veiksi savaitgalį?'. Oi, kad tik paroj daugiau valandų būtų! Nors visai žavu, kai paryčiais vienoj iš sankryžų pakeliui namo gali žmogui sakyti 'labanakt, buvo žiauriai smagus flat-party', o po trijų valandų toj pačioj vietoj jau kitam 'labas rytas, tai traukiam į Science centre?'. Taip, gyvenimas gražus.

Mano savaitė paprastai taip ir atrodo. Pirmos 4 dienos skirtos mokslam, tada 4dienio ir/arba 5dienio vakarais ošiam, o 6dienį paprastai kokia nors kultūrinė programa - muziejai, galerijos, koncertai, arba va kitą savaitę varau į kelionę į St Andrews, miestelį Škotijos rytinėj pakrantėj. Laukiu!! Gal pagaliau prisiversiu išsitraukt fotoaparatą, nes mieste jau nebekyla rankos. Pradžioj viską iš eilės norėjosi fiksuot, bet oras buvo nelabai tam tinkamas, o dabar akis pernelyg priprato prie vietinės architektūros ir apskritai glazgietiškų vaizdų, todėl nebežinau, kas yra verta kadro, o kas ne. Bet aš dar pažersiu vaizdų, pažadu. Hopefully.

Vos nepamiršau pasigirt, kad vaikštau į baseiną. Aha, pačiai net keista. Bet tik paskaitų dienom, aišku, nes kitom pernelyg įtemptas laisvalaikio grafikas neleidžia. Taip, žinau, kad ironiškai skamba, taip ir turėjo būt. Iš esmės tai yra žiauriai geras atsipalaidavimo būdas, jei smegenys kiek per daug nuo protinės veiklos kaista, be to saunoj visada smagu paklausyt, kaip šalia sėdintys lietuviai ką nors apie mechaninę inžineriją arba matematikos uždavinius šneka (niekada neišsiduodu, kad suprantu, kad irgi lietuvė), o ir nemokamas dušas visada pliusas. Taip kad didžiuokitės manim, nes aš pati tai tikrai didžiuojuos.

Faktas yra faktas, lietuvių čia tikrai netrūksta. Saunoj/baseine beveik visada vienas kitas išlenda. Vienam seminare grupę sudaro tik 8 žmonės, bet ne, lietuvė aš ne vienintelė. Arba pvz kalbi su italu pub'e, pasisakai iš kur esi, o tas ramiu veidu pradeda vardint 'pažįstu tokį Lauryną, ir dar Šarūną, ir Roką, ir dar Moniką, ir dar jos draugę..'. Arba vokietis vienam iš flat-parčių ima ir numeta komentarą: 'joo, aš krepšinį žaidžiu, tai ten du trečdaliai visų žaidžiančių yra lietuviai. Jie biški smirda...' O kas gyvenat facebook'e, turbūt jau girdėjot ir apie mano lietuvišką nuotykį universiteto bibliotekoj. Kraupoka šiek tiek, bet ką padarysi.

Kad ir kaip būtų, vienintelis mano su ryšys su vietine lietuvių diaspora yra tik mano kambariokai - Tomas ir Goda, čia studijuojantys full-time, ir Gintaras, kursiokas iš VDU, tokiais pat vėjais kaip ir aš čia atpūstas. Apart jų, daugiau nelabai kam 'labas' tenka pasakyt. Bet užtat jau pradedu danų kalbą suprast! Nes su jais daugiausia laiko praleidžiu. Su 4 danais, švedu, norvege ir este - mano mini šiaurės Europos šeimyna :) Nespjaunu ir į kitus, negalvokit, tiesiog su šitais lengviausia kalbą bet kuriuo klausimu rast, mažiausiai nesusipratimų ir šiaip, skandinavai vis dėlto, kaip galima jų nemylėt.

Vietiniai, škotai, man irgi patinka. Kokie jie mandagūs ir paslaugūs! Tarpdury susitikus tikrai nepuls stumdytis, kad praeitų pirmi, o tik nusilenks žemai ir palydės žvilgsniu sakydami 'here you go, darling'. Ir jei pagausi žvilgsį gatvėj, nevaidins, kad nepamatė, o nusišypsos ir mestels 'hey there, a nice day, isn't it?'. Ir kaip gali nesišypsot po to visą dieną?? Bijau, kad priprasiu ir grįžus namo į dantis kokį kartą gausiu, kad pernelyg įdėmiai į praeivius žiūriu..

Vis dėlto, jei reiktų trumpai apibūdint šį praėjusį mėnesį, tai pasakyčiau taip: gyvenimas žiauriai gražus. Nebežinau, ką reiškia būti blogos nuotaikos. Net kai miegojus vos kelias valandas, iki vakaro prasėdėjus paskaitose ir jau gerokai sutemus vos nemirdama iš alkio per siaubingą lietų ir vėtrą einu namo, vistiek šypsaus kaip kokia durnė, plačiai plačiai, nes dūšioj taip gera gera ir taip ramu ramu. O geriausia tai, kas beveik viskas dar tik prieš akis. The best is yet to come! Daug naujų pažinčių, vakarėlių, kelionių, nuotykių ir gerų emocijų. Pažadu ir jums, ir sau.

Taip kad atleiskit, draugai, bet namų ilgesys dar tikrai neužpuolė. Lėkit čia, gal pavyks ir jum pajust škotiško gyvenimo ypatumus ir džiaugsmus :) Lauksiu
Kol kas tiek,
Cheers!

Academic update

Sveika, o liaudie,

gyvenimas gražus, viskas puiku, sekasi gerai - ačiū, kas domintės, ačiū ir tiems, kas nesidomit, bet vistiek laukiat update'o. Anyways. Panašu, kad gyvenimo rimtas pagaliau nusistovėjo, tačiau kadangi viskas vis dar atrodo pakankamai nauja ir neištyrinėta, labai sunku patikėt, kad jau kitą savaitę reiks pakeist diskursą iš "ai, aš čia dar tik porą savaičių" į "ai, aš čia jau mėnuo". O per tą mėnesį tikrai milijonai visko įvyko. Paskaitos įsivažiavo su trenksmu, žmonės atsisijojo iš vienos milžiniškos nepažįstamų veidų masės į 'draugus', 'draugelius', 'pažįstamus' ir 'matytus', o ir pats miestas jau kur kas rečiau nustebina visiškai nematytom vietom ar negirdėtais gatvių pavadinimais. Kitaip tariant, akys vis dar didelės, bet egzistuoja bent jau šioks toks suvokimas, ką ir kodėl čia vis dėlto veikiu. Nuo ko čia pradėt, hm? OK.

PASKAITOS

Jų nėra labai daug, iš viso per savaitę tik 8 valandos. Tvarkaraštis pakankamai keistokas, užtat penktadienius turiu laisvus, kas reiškia ilgesnius savaitgalius ir jokios sąžinės griaužaties po ketvirtadieninių pub'o vakarų. Aha, jo.. Kaip ir sakiau - paskaitos, apie pub'us vėliau.

Mokausi iš viso tris dalykus - "Communism and it's Collapse", "Society, Environment & the Persuit of Sustainable Development in countries of Former Soviet Union" ir "Post-Soviet Transformation & European Integration in Central and Eastern Europe". Žinau, skamba grandioziškai, bet nėra taip jau baisu. Tik šiek tiek. Beveik visas darbas grindžiamas savarankišku mokymusi, todėl bibliotekoj tenka pasėdėt visai nemažai. Na, kol kas tas sėdėjimas nebuvo labai produktyvus, nes pastoviai pasiklystu 12-oj bibliotekos aukštų arba pernelyg užsičilinu bibliotekos kavinėj su kuo nors plepėdama ar skaitydama ką nors įdomaus, bet nenaudingo studijoms (beveik visas 4 aukštas vien knygoms ir leidiniams apie muziką!! ir net yra atskiros darbo vietos su patefonais ir muzikos centrais, kur gali klausyt įrašų!! aah!!), bet visiškai atsipalaiduot tikrai neišeina, nes visiškai nieko nepaskaičius ir nepasiruošus nueit į paskaitą pretty much primintų savižudybę. Per nagus negautum, kad tinginiauji, nes niekam neįdomu, bet tikrai nesinori sėdėt paskaitose išsprogusiom akim ir nieko nesuprast. Taip kad dirbam, skaitom, o kitą savaitę net ir prezentaciją jau vieną pristatinėju! Wish me luck, nes prezentacija iš pačio sunkiausio ir, nemeluosiu, neįdomiausio dalyko - pokomunistinių šalių integracija į Europą. Gal dėl dėstytojos (lenkė, kuri angliškus sakinius dėlioja laaaabai lėtai), gal dėl to, kad paskaita 9h ryte, o gal tiesiog tai ne mano sfera (kas, matyt, yra labiausiai tikėtina), bet pasakojimų apie politinių jėgų kaitą Čekijoj arba Vengrijoj po SS žlugimo klausausi pakankamai plačiai žiovaudama.

Užtat kiti du kursai - visai nieko saldainiukai. "Komunizmas ir jo žlugimas" iš dalies yra Sovietų Sąjungos ir komunistinio bloko istorija po WW2. Viso to esmę mokiausi dar mokykloj, todėl paskaitose neišgirstu kažko labai naujo ir netikėto (nors vaizdas galvoje apie visą šitą reikalą tikrai aiškiau nusipaišė), tačiau labai įdomu palygint du skirtingus požiūrius, kaip SS suvokiama Lietuvoj ir kaip čia, vakaruose. Lietuvoj nesutikau nei vieno taip entuziastingai kalbančio apie Kruščiovą kaip kad šito kurso dėstytojas! Bet tai, matyt, normalu, nes Lietuvoj SS - kažkas neišvengiamo, dalis istorijos, etc, o čia - šiokia tokia egzotika vis dėlto. O ir mokymo metodai šito kurso geruliai. Pažiūrėti dokumentinį filmą jubūtbėj namų darbams? Ok, I can deal with that!!

Trečias kursas tai išvis kažkokia mistika. Gerąja prasme! Rusija ir ekologija? Darnus vystymasis posovietinėse šalyse? Lietuvoj tokių žodžių junginių net neišgirsi, o čia visas kursas apie tai! O ir dėstytojas visiškai pametęs galvą dėl savo dėstomo dalyko, todėl paskaitose šypsenos paraližuotu veidu gaudau kiekvieną žodį ir plečiu suvokimo horizontus iki neišmatuojamų platumų. Aišku, kai prasidės atsiskaitymai, keiksiu viską kiek tik įmanoma, bet kol kas tikrai nesiskundžiu.

Atsiskaitymai, na, kaip čia pasakius.. Bus ką veikt. Paskaitos čia baigiasi kovo gale, iki tol turiu parašyt 2 eses, po 2000-3500 žodžių (apie 10 psl, pasirodo). Tada atostogos, po kurių laukia dvi 10 minučių prezentacijos (ta, kurią darau kitai savaitei nesiskaito, čia tik tarp kitko) ir vienos iš prezentacijų ataskaita, irgi 2000 žodžių. Ir dar trys egzai balandį arba gegužę. Mačiau vieno egzamino pvz, tai supratau tik vieną - biblioteka yra mano draugas artimiausius porą mėnesių. Indeed. Bet užtat grįšiu visa apsišvietus, ot.

Ok, planas buvo nupiešt visapusišką vaizdą, kaip čia sekasi gyventi, bet kol išspaudžiau akademinio gyvenimo aprašą ir gūdi naktis ištiko, todėl pratęsiu kitą kartą, draugai. Ryt paskaitos tik vakare, bet biblioteka manęs savo glėby jau nuo pat ryto lauks, todėl miegas dabar būtų protingiausias pasirinkimas.
Linkėjimai! Cheers!

50 metrų nuo pagrindinio universiteto pastato čia laksto voverės. VOVERĖS. O oras kas antrą dieną toks, kad   atrodo kovo ar balandžio mėnuo, tikrai ne sausio. Žolytė parkuose žaliuoja, saulė šviečia, paukštukai čiulba (su jais ir nubundu), +10 laipsnių šilumos, visi šypsos. Panašu, kad šiemet taip ir liksiu be žiemos!

Prisijaukinti Škotiją? Almost there!

Bijau, kad man čia patiks labiau nei galvojau iš pradžių! Galbūt kalbėsiu kitaip kai pagaliau prasidės paskaitos ir šiaip nusistovės gyvenimo rimtas, bet kol kas drąsiai sakau, kad pastarosios dienos buvo tikrai vienos įspūdingesnių :)

Universiteto orientation week realiai pasakė tik tiek, kad artimiausias dvi savaites turėtume tikėtis įvairiausio plauko problemų su registracija, kursų pasirinkimais, tvarkaraščių derinimu ir panašiais reikaliukais, todėl "štai jum grafikas kada ir kur galite ateiti skųstis". Aš, pvz, jau ryt nuo pat ryto turėčiau eit į paskaitas, bet a) nežinau, kur jos vyksta (nėra patvirtintų tvarkaraščių) b) apskritai iš 3 dalykų, kuriuos mokysiuos žinau tik 2 c) vienintelis žmogus, galintis padėti mano asmeninio tvarkaraščio klausimais atostogauja iki kito pirmadienio. Nicer dicer. Bet kadangi aš ne vienintelė tokia plaukiojanti, tai, matyt, nėra jokio reikalo panikuoti. Juolab, kad ir be paskaitų tikrai yra ką veikti!

Nežinau kodėl, bet kaip čia visi myli tarptautinius studentus! Oficiali tarptautinių studentų sąjunga organizuoja kassavaitines šokių ir kalbų pamokas, pub'ų vakarus (kur maistais for free (!), o gėrimam nerealios nuolaidos), filmų vakarus, o savaitgaliais - keliones po Škotijos tyrus. Be to, yra gauja vietinių studentų kurie tiesiog savo iniciatyva kviečiasi naujai atvykusius tarptautinius studentus pas save į butus ir ten rengia visokio plauko vakarus. "Jaukus pasisedėjimas su gitarų muzika ir škotiškos poezijos skaitymais? Kiek žmonių? 50+? Aah, mano miegamasis tam kaip tik!!". Arba "Ei, atlėkit pas mane, darysiu Haggis! Kaip tik netyčia paruošiau kiek daugiau nei 40 porcijų!" Išprotėję tie vietiniai, ne kitaip.

Haggis, tarp kitko, yra tradicinis škotiškas patiekalas, turintis labai tragišką reputaciją ir apipintas įvairiausiais mitais, kokio jis iš tiesų yra skonio. Nes kai išgirsti, kad teks valgyt kažką sulipdyto iš avies širdies, kepenų, plaučių ir skrandžio, labai greitai gali įsivaizduoti, kaip į visa tai sureaguos tavo skonio receptoriai. Vis dėlto nėra taip baisu. Lyg valgytum aštrios mėsos skonio grikius.

Kad ir kaip būtų, į visą tą neįmanomą daugybę renginių eini ne tam, kad užsidėtum pliusą, o būtent dėl naujų žmonių ir pažinčių. Aišku, jau pirmą vakarą spėjo atsibost ta pati tirada "Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu? Ką studijuoji?" (nors ir nebūtinai ta tvarka), o kai kurie dar ir dabar sunkiai ištaria tavo vardą, bet teigiamų emocijų pasisemi tiek, kad mainias tikrai mielai kad ir dar 50 kartų paaiškintum, jog "ne, aš nesu Dovana iš Latvijos". Šiaip drįsčiau sakyti, kad man žiauriai nuskilo. Erasmus studentų šį semestrą nėra tiek jau daug - apie 80, todėl mūsų visi renginiai vyksta ne atskirai, o kartu su kitais tarptautiniais studentais. Ką tai reiškia? O gi tai, kad bandant ištarti tavo vardą liežuvį laužo ne tik europiečiai, bet ir krūvos amerikiečių, kanadiečių, australų, kiniečių, japonų, ar kitų egzotiškų kampelių gyventojų (Urugvajus, Meksika, Naujoji Zelandija, you name it). Nors ir Erasmus studentų kontingentas tikrai džiugina - dominuoja skandinavai (kuo tiesiog negaliu atsidžiaugt!) IR nėra nė vieno ispano, nors visi, kas bent kiek turėjo reikalų su Erasmus, sakė, jog jų būna tiesiog gaujos. Cha, nežinot kur važiuot, tai ir tylėkit! ;D

Peškom Glazgo išvaikščiot dar nespėjau, bet savo namų ir universiteto apylinkes žinau jau visai neblogai. Pareinu namo jau ir be žemėlapio. Pasigyriau vadinasi. Nors turas po miestą autobusu pakuždėjo, jog pažįstu vis dėlto ne tokią jau didelę miesto dalį - dar tik savaitė čia, bet nežinau, kaip reiks viską aplankyt. Viską, aha. Maksimalisto vaidmenį jau, panašu, įvaldžiau ;D

Be visų informacinių renginukų universitetas organizavo ir kelionę į Edinburgą. Čia tokia Škotijos sostinė, you know. Miestas iš gražiųjų, negaliu nieko prikišt. Pakankamai kompaktiškas, galbūt dėl to ir atrodo kaip Škotijos koncentratas, nors epitetų prisijaukinęs dar ir kokių! "Kaip ir Roma, pastatytas ant 7 kalvų"  arba net "vadinamas Šiaurės Atėnais", cha. Aišku kadangi tai sostinė, įvairiausios suvenyrų parduotuvėlės ir kitos turistų pinigus gręžiančios atrakcijos neišvengiamos, bet vyrukai su kiltais ir dūdmaišiais ant kiekvieno gatvės kampo tikrai nuteikia pozityviai. Aš jau nekalbu apie miesto architektūrą ar tą legendinę, bene tūkstančio metų senumo pilį ant kalno su vaizdu kaip iš filmų. Visgi laisvo laiko bastymuisi po miestą turėjom vos kelias valandas, o per tiek laiko nieko nelieka kaip tik pabūti tipišku turistu, kaip išsireiškė viena danė, tai daug kas šiame mieste taip ir liko net nepaliesta. Ką darysi, reiks grįžt :)

Tiek įspūdžių šiam kartui mielieji, laukit update'o paskaitoms įsivaižiavus, nes numanau, kad tikrai bus ką papasakot!
Laikykit frontą Kaune kol manęs nėra,
Cheers!