Žinot per filmus kaip būna - pačioj pradžioj įmetamas koks nevykelis į visiškai naują ir nepažįstamą aplinką, jis pasimetęs nieko nesupranta, visko bijo ir siužetas sukasi apie tai, kaip jam sunku ir nejauku. Bet filmui įpusėjus pasiekiamas lūžio taškas, kai nebūtinai staigiai, bet pakankamai netikėtai herojus (note: iš nevykelio jis jau tapo herojumi) adaptuojasi ir labai demonstratyviai pradeda elgtis pagal visus čionykščius papročius ir tampa tikrų tikriausiu "vietiniu". Nesakau, kad aš dabar jaučiuos kaip koks Tomas Kruzas "Paskutiniame Samurajuje", bet kai einu per gatvę, galvą sinchronišku judesiu su visais kitais pėstukais pasuku jau į tą pusę, kurią reikia, o ne į visas keturias. Ir kai koks gerasis samarietis / lanktinukų dalintojas tragišku škotišku akcentu gatvėje paklausia, ar nenorėčiau paaukoti poros svarų Afrikos vaikams, vietoj to, kad išsprogusiom akim žiūrėčiau į jį ir tris kartus paprašyčiau pakartoti, ko jis iš manęs nori, aš nusišypsau ir jam dar nespėjus prasižioti mesteliu 'S
orry, dear. But have a nice day'. Aha, dabar puiki proga spjauti į veidą kalbininkams ir pasakyt:
aš
glazgėju.
Parkuose čia gyvena voverės. Užtat gatvėse naktimis laksto lapės. Užvakar viena tokia mane gerą gabalą kelio namo lydėjo. Juk dviese smagiau.
Bob Marley yra pasakęs: "Some people feel the rain, others just get wet". Turiu jam naujieną - škotiškas oras turi tokį ypatumą, kad lietaus ne tik nejauti, iš tiesų net neįtari jo esant, bet vistiek lieki šlapias. Nežinau, ar techniškai tai išvis gali vadintis lietumi - tiesiog stovi vanduo ore, o tu eidamas brauki jį kakta, renki plaukais ir pečiais. Neįmanoma įžiūrėt lietaus lašelių nei balose, nei pastatų fone, bet skruostais jauti ir užuodi, kad lyja. Pasakyk, kad ne kosmosas! Bet ne dažnai čia taip. Dažniausiai va taip:
 |
| People's Palace & Winter Gardens @ Glasgow Green |
Taip kad sėkmės kasant sniegą, mielieji. Aš, tuo tarpu, toliau mėgausiuos savo +12 ;]
Cheers
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą